Mokėti keistis – mūsų gyvastis

Teko skaityti ir girdėti hipotezių, kad fotografuojant atsispindi ne tik žmogaus atvaizdas, bet ir energijos srautas. Ką apie tai manote?
Tikiu, kad yra žmonių, kurie mato daugiau, jiems tai duota, o gal pradeda regėti kažin kokiu ypatingu savo gyvenimo metu. Aš į žmogų žvelgiu ne per nuotraukas, o fotografuodama regiu, kur yra sielos portretas, o kur – kaukė, vaidmuo. Pozuodamas žmogus tarsi natūraliai duoda leidimą save viešinti, o tai pažadina norą gintis ir neparodyti savo vidaus, tačiau kartu nori išsaugoti ir savo tikrumą. Kursų metu „Mūzų oazėje“ aš taip pat fotografuoju moteris. Ir moterys pamato, kaip užsiėmimų metu jos keičiasi, tarsi išnyra iš savęs, susilieja su gamta. Stengiuosi užfiksuoti pokyčius, kurių kartais pačios moterys nepastebi, tačiau jie vyksta nuolat. Neprašau pozuoti, o kiek įmanoma kuriu tokias situacijas, kuriose jos būtų savimi. Man nuotraukos yra kaip dienoraštis, kuriame užfiksuoju jausmus, emocijas, būsenas. Kuriu ne statistinę fotografiją, stengiuosi pagauti tai, kas be galo subtilu, neapčiuopiama, o tai - vidinis sielos skambėjimas.
Neseniai tvarkiau nuotraukas ir dar kartą įsižiūrėjau į fotostudijoje fotografuotą besilaukiančią mamą. Kaip nuostabiai ji švyti, tarsi matyčiau spindinčią aurą, apgaubusią tą moterį.

Plačiau skaitykite žurnale "Būrėja"